Būsiu atviras: nemaniau kad socialinio darbo kolegas teks vienokiu ar kitokiu būdu raginti eiti balsuoti. Tiesą sakant, turiu aštrių klausimų šiandieninio seimo narių ir vyriausybės atžvilgiu. Kaip ir didelė dalis žmonių buvau priblokštas nesutramdomo, barbariško medžių kirtimo vajaus, nebaigtų ar užstrigusių rezonansinių bylų užbaigimo stoka, taip vadinamo automobilių „taršos mokesčio” įvedimu, atliekų tvarkymo įkainiais ir už jų slypinčiomis struktūromis. Šio mokesčio kontekste visi esame įvardinti „teršėjais” – suprask, gamtos niokotojais Tenka įtraukti į „juodą sąrašą“ beveik mirusią sveikatos apsaugos sistemą, kuomet įvedus karantiną šalyje, „prisibelsti” iki medikų ir gauti medicinines paslaugas tapo žygdarbiu. Kiek patraukus užsklandą supranti kad sveikatos „reforma” turėjo pasekmes: jei pažvelgi į medicinos įstaigų struktūrą, tai didžioji dauguma jų tapę privačiomis, viešosiomis (nesuklysiu teigdamas jog tokiu būdu atsiranda terpė lyg iš už užsklandos suinteresuotų grupių įtakai). Beje privačios medicinos įstaigos teikė ir teikia paslaugas iki šiol be jokių problemų, svarbu turėti iš ko MOKĖTI. Kyla natūralus klausimas, kodėl mokame privalomąjį sveikatos draudimo mokestį, kurio dydis verčia aikčioti, gi paslaugos tapo neprieinamos arba vos prieinamos!? Turiu ir daugiau aštrių klausimų į kuriuos vis dar tikiuosi pavyks rasti ar gauti atsakymus. Dažnai sakau kad žodžiai ir darbai ir yra tas tikrasis rodiklis, kuris šiuo atveju tinka įvertinti ir seimo narių, vyriausybės darbą. Kadangi mano anksčiau įvardintos problemos didele dalimi nebuvo formuojamos tik šio seimo ir vyriausybės, esu tikras kad tiesa anksčiau ar vėliau pasieks mus. O šalies visuomenė bus supažindinta su priežastimis ar veiksniais nulėmusiais įvardintus valdžios atstovų sprendimus.

Noriu pažymėti tiesiogiai darbuotojus liečiančias šios vyriausybės ir paskirų seimo narių pastangas, siekiant socialinio dialogo, vystant profsąjunginį judėjimą šalyje, darbo sąlygų bei atlygio už darbą, t.y. darbo užmokesčio didinimą. Šiuo klausimu ir vyriausybės (konkrečiai SADM derybinių grupių atstovų), seimo nario T. Tomilino veiklą įvertinčiau stipriu devynetu. Didelė dalis darbuotojų, kurie yra profesinių sąjungų nariai šiandien gali pasidžiaugti padidėjusių atlyginimų, pagerėjusių darbo ir poilsio sąlygų, darbuotojų apsauga, teisinių klausimų bei darbo santykių su darbdaviais, pokyčiu. Tai buvo padaryta ir bus daroma dėka kolektyvinių sutarčių, kurias pasirašė ŠIOS VYRIAUSYBĖS ĮGALIOTI atstovai. Tikiu kad daugelyje Lietuvos regionų turime aktyvių ir neabejingų politikos atstovų, kurie aktyviai stebi procesus vykstančius įvairiose įstaigose darbuotojų atžvilgiu. Panevėžio miesto kontekste turiu išskirti Lietuvos žaliųjų partijos lyderį, miesto tarybos narį Gemą Umbrasienę. Jos dėka ir iniciatyvomis vyksta aktyvus dialogas su profesinėmis sąjungomis, šalinamos kliūtys, problemos kurios tiesiogiai turi įtakos darbuotojų darbo aplinkai, sveikatai, fizinei ir emocinei būklei.  Turiu padėkoti ir kitiems Panevėžio miesto tarybos nariams, kolegoms iš kt., profesinių sąjungų – pirmininkui Egidijui Pribušauskui, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo įvairiuose procesuose, sprendžiant darbuotojams aktualius klausimus, problemas. Grįžtant prie vyriausybės darbo, drįstu teigti, kad tai PIRMOJI vyriausybė, kuri per visą nepriklausomybės laikotarpį žengė dialogo su profesinėmis sąjungomis, t.y., darbuotojų atstovais, o susiaurinat – su darbuotojais, keliu. Iki šiol MES buvome maitinami tik pažadais. PO RINKIMŲ ir pažadus ir mus PAMIRŠDAVO. Todėl džiugina tai, kad šalies lyderiai ir jų deleguoti atstovai toliau pasirengę tęsti ir vystyti socialinę partnerystę, bendradarbiavimą su profesinėmis sąjungomis, šalinant ir naikinant  persekiojimą, mobingą, nesiskaitymą su darbuotojais įstaigose, kt. darbo vietose. Kadangi esu praktikas, turiu pripažinti kad procesas vyksta nelengvai. Norėtųsi kad jis vyktų greičiau ir efektyviau. Deja, taip nėra. Turime ir turėsime telkti jėgas šalinant dešimtmečiais susiformavusią praktiką. Šioje vietoje turiu akcentuoti, kad rezultatai ir jų sėkmė labai priklauso ir nuo pačių darbuotojų apsisprendimo. Paklauskime savęs, kokią poziciją renkamės šiandien: bijoti, pasirinkti pataikūno ar prisitaikėlio poziciją, ar būti drąsiu, pilietišku, įvardijant padėtį ir situacijas tiesiai, taip kaip esą iš tikrųjų, šalinant dvigubų, trigubų standartų taikymą, diskriminaciją ir/ar kitas blogybes t.t.?  Atsakydami į šiuos ar panašius klausimus didele dalimi atpažinsime save kaip žmogų, pilietį, darbuotoją. Atsakę žinosime ir  kokią poziciją esame pasirinkę, o gal vis dar renkamės!?

Aš renkuosi tuos žmones, tą pusę, kuri dėjo ir deda pastangas, dirba darbuotojų visokeriopo gerbūvio gerinimo kryptimi. O kadangi situacija šiuo klausimu ženkliai gerėjo paskutiniuosius 4 metus, renkuosi balsuoti už tuos, kurie SĖDO prie derybų stalo ir derėjosi. Rezultatas – turime Nacionalinę ir šakines sutartis, kurios atnaujinamos ir pasirašomos jau trečią kartą. Balsuosiu ir rinksiuosi tuos žmonės, kuri savo darbais parodė ir rodo kad ir toliau dirbs darbuotojams aktualiausiais klausimais kartu su profesinėmis sąjungomis. O tokių žmonių, patriotų, politikų turime kiekviename Lietuvos mieste ar miestelyje, kuriuose gyvename!

Lietuvos socialines paslaugas teikiančių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Egidijus Gedvilas