Reaguodama į portale „Lietuvos sveikata“ paskelbtą Gretos Vanagienės straipsnį „Pūlinys pratrūko: kolektyvinė sutartis vadovus verčia įkaitais“, Lietuvos sveikatos apsaugos profesinių sąjungų federacija pateikia paaiškinimus, paremtus LNSS šakos kolektyvinės sutarties nuostatomis ir jos įgyvendinimo praktika.

Straipsnyje daugiausia girdime gydymo įstaigų vadovų poziciją – apie lėšų trūkumą, atlyginimų didinimą, papildomas laisvas dienas ir dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – LNSS) šakos kolektyvinės sutarties kylančias problemas. Suprantame, kad sveikatos priežiūros įstaigų finansinė situacija nėra paprasta. Tačiau kai kalbame apie galiojančią kolektyvinę sutartį, norėtųsi, kad diskusija remtųsi tuo, kas joje iš tikrųjų parašyta, o ne tuo, kaip ją patogu interpretuoti.

Pirmiausia – LNSS šakos kolektyvinė sutartis nėra trišalė

Straipsnyje ji įvardijama kaip „trišalė šakinė sutartis su profsąjungomis“, taip pat kalbama apie „SAM pasirašytą trišalį susitarimą su profesinėmis sąjungomis“. Tai nėra tikslu. LNSS šakos kolektyvinės sutarties šalys yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, veikianti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliojimo pagrindu, ir profesinių sąjungų organizacijos.

2025 m. spalio 3 d. susitarimą dėl LNSS šakos kolektyvinės sutarties pakeitimo pasirašė Sveikatos apsaugos ministerija ir devynios profesinių sąjungų organizacijos, tarp jų – Lietuvos sveikatos apsaugos profesinių sąjungų federacija.  Todėl jokios trečios šalies, dalyvaujančios LNSS šakos kolektyvinėse derybose ir pasirašančios šią sutartį, nėra.

Apie straipsnyje minimą gydytoją, uždirbantį 19 tūkst. eurų į rankas

Straipsnyje pateikiamas Joniškio ligoninės vadovo pavyzdys – gydytojui, kaip teigiama, mokama apie 19 tūkst. eurų į rankas, tačiau pagal kolektyvinę sutartį jo atlyginimas kitąmet dar turėtų didėti. Čia, mūsų vertinimu, supaprastinamas pats kolektyvinės sutarties mechanizmas. LNSS šakos kolektyvinės sutarties Viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialiosios dalies 10.1 papunktis nustato mažiausią gydytojo pagrindinio darbo užmokesčio (PDU) pastoviosios dalies dydį.

Nuo 2026 m. sausio 1 d. gydytojo PDU pastovioji dalis negali būti mažesnė kaip 2,5 karto 2025 m. gruodžio 31 d. galiojusi Vyriausybės nustatyta MMA, t. y. 2 595 Eur.

Tai yra pastoviosios darbo užmokesčio dalies minimumas, o ne viso gydytojo atlyginimo „grindys“ ir tikrai ne automatinis reikalavimas kiekvienam gydytojui kasmet visą jo darbo užmokestį didinti konkrečiu procentu. Jeigu gydytojo pastovioji darbo užmokesčio dalis jau yra didesnė už nustatytą minimumą, vertinant jos pokytį būtina žiūrėti į konkrečias kolektyvinės sutarties nuostatas ir konkretaus darbuotojo darbo užmokesčio struktūrą.

Todėl vien faktas, kad gydytojas gauna 19 tūkst. eurų į rankas, savaime neleidžia daryti išvados, kad kolektyvinė sutartis įpareigoja jam papildomai mokėti dar kelis tūkstančius eurų.

Dėl straipsnyje keliamo klausimo, iš kur gydymo įstaigos turi gauti lėšų kolektyvinės sutarties įsipareigojimams vykdyti

Šis klausimas yra teisėtas ir mes jo nevengiame. Sveikatos priežiūros įstaigos susiduria su finansiniais sunkumais. Paslaugų įkainiai, virškvotinių paslaugų apmokėjimas, augančios sąnaudos ir kitos sistemos problemos yra realios. Tačiau šių problemų nesukūrė profesinės sąjungos. Priešingai – profesinės sąjungos, dalyvaudamos derybose su Vyriausybe, kelia ne tik darbuotojų darbo užmokesčio ir darbo sąlygų, bet ir tinkamo visos sveikatos sistemos finansavimo klausimus.

Be to, pačiame straipsnyje pateikiama Valstybinės ligonių kasos informacija, kad 2026 m. PSDF biudžete buvo suplanuota 163 mln. eurų LNSS šakos kolektyvinei sutarčiai įgyvendinti ir prognozuojamos infliacijos poveikiui kompensuoti, o PSDF sutartims su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis skirta 2,98 mlrd. eurų – 11,7 proc. daugiau nei 2025 m. Tai nereiškia, kad kiekviena įstaiga šiandien turi tiek lėšų, kiek jai reikia. Tačiau tai reiškia, kad kolektyvinės sutarties vykdymo klausimas yra ir valstybės prisiimtų įsipareigojimų bei jų finansavimo mechanizmo klausimas.

Todėl galbūt diskusiją reikėtų kreipti ne į tai, kaip kolektyvinė sutartis tapo „našta“ gydymo įstaigoms, o į tai, ar valstybės prisiimti įsipareigojimai yra tinkamai finansuojami ir ar numatytas finansavimas konkrečiai pasiekia įstaigas.

O kaip dėl papildomų garantijų profesinių sąjungų nariams?

Dar vienas straipsnyje keliamas klausimas – kodėl profesinių sąjungų nariams suteikiamos papildomos sveikatinimo, savišvietos ir savanorystės dienos, o kiti darbuotojai jomis negali pasinaudoti. Dėl to esą „kiršinamas kolektyvas“. Visų pirma reikia pabrėžti, kad šios dienos atsirado ne iš niekur. Tai yra kolektyvinių derybų rezultatas.

Profesinė sąjunga yra darbuotojų organizacija. Jos nariai moka nario mokestį, dalyvauja organizacijos veikloje, renka savo atstovus ir kartu siekia geresnių darbo sąlygų. Todėl savaime nėra nieko neįprasto, kad kolektyvinėje sutartyje numatomos papildomos garantijos tik profesinės sąjungos nariams.

Ir čia verta prisiminti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Teismas yra pažymėjęs, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti numatytos papildomos garantijos profesinės sąjungos nariams, o vien tai, kad tokios garantijos taikomos ne visiems darbuotojams, savaime nereiškia diskriminacijos. Todėl profesinės sąjungos nariams suteikiamos papildomos sveikatinimo, savišvietos ar savanorystės dienos nėra savaime „kolektyvo kiršinimas“ – tai kolektyvinių derybų metu išsiderėtos garantijos.

Taigi papildomos garantijos profesinių sąjungų nariams nėra „kolektyvo kiršinimas“. Tai yra viena iš kolektyvinių derybų rezultatų ir darbuotojų teisės jungtis į profesines sąjungas praktinių išraiškų. Laisvoje demokratinėje valstybėje kiekvienas darbuotojas turi teisę pasirinkti, ar tapti profesinės sąjungos nariu. Jei darbuotojui svarbios geresnės darbo sąlygos, papildomos garantijos ir galimybė kartu su kitais darbuotojais daryti įtaką sprendimams, tokia galimybė jam yra atvira.

Dėl profesinės sąjungos teisės ginti savo narių interesus pateikimo kaip grasinimo

Straipsnyje minima, kad profesinės sąjungos pasitelkia advokatų kontoras, kreipiasi į Darbo ginčų komisiją, o kilus ginčams kalbama ir apie galimą streiką. Tačiau naudojimasis teisėtomis darbuotojų teisių gynimo priemonėmis nėra grasinimas. Kreipimasis į Darbo ginčų komisiją dėl kolektyvinės sutarties vykdymo yra įstatymuose numatyta darbuotojų teisių gynimo priemonė. Lygiai taip pat teisė streikuoti, laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos, yra darbuotojų kolektyvinė teisė.

Šiame kontekste gana iškalbingas ir pačiame straipsnyje pateikiamas Klaipėdos miesto poliklinikos pavyzdys: profesinei sąjungai kreipusis į Darbo ginčų komisiją, buvo priimtas sprendimas, kad atlyginimai turi būti didinami. Tai gal ne profesinė sąjunga čia yra problema? Gal problema ta, kad galiojantys susitarimai ne visada norimi vykdyti tada, kai jų vykdymas tampa finansiškai nepatogus?

Kolektyvinės sutarties 1.8.1 papunktyje šalys taip pat įsipareigoja užtikrinti, kad LNSS įstaigose būtų vykdoma ši kolektyvinė sutartis ir kontroliuojamas jos vykdymas. Profesinė sąjunga, reikalaudama vykdyti galiojančią kolektyvinę sutartį, nedaro nieko daugiau, nei gina tai, dėl ko buvo susitarta.

Profesinės sąjungos nėra gydymo įstaigų vadovų priešas

Mes suprantame, kad vadovams šiandien tenka spręsti sudėtingus finansinius klausimus. Tačiau lygiai taip pat tikimės, kad bus suprasta ir darbuotojų situacija. Darbuotojai neturi tapti sistemos finansavimo trūkumų sprendimo būdu. Jeigu sveikatos sistemai trūksta lėšų – apie tai reikia kalbėti garsiai ir reikalauti tinkamo finansavimo. Jeigu nepakanka paslaugų įkainių – juos reikia peržiūrėti. Jeigu neapmokamos virškvotinės paslaugos – reikia spręsti šią problemą. Jeigu valstybė prisiima įsipareigojimus kolektyvine sutartimi – turi būti ieškoma realių būdų tiems įsipareigojimams įgyvendinti. Tačiau darbuotojų teisės ir galiojančios kolektyvinės sutarties vykdymas negali būti paversti sveikatos sistemos finansavimo problemų atpirkimo ožiu.

Profesinės sąjungos nesiekia, kad gydymo įstaigos patirtų finansinių sunkumų. Priešingai – mums svarbu, kad sveikatos sistema būtų tinkamai finansuojama, darbuotojai gautų jų darbą atitinkantį atlyginimą, o gydymo įstaigos galėtų stabiliai teikti paslaugas. Todėl diskusiją kviečiame tęsti ne ieškant kaltų, o kalbant faktais ir ieškant sprendimų.

LNSS šakos kolektyvinė sutartis nėra „pūlinys“– tai socialinio dialogo rezultatas ir susitarimas, kurio reikia laikytis.

Jolita Pukelienė
Lietuvos sveikatos apsaugos profesinių sąjungų federacijos pirmininkė

Vesta Sharabayka
RJPS teisininkė, Lietuvos sveikatos apsaugos profesinių sąjungų federacijos pirmininkės pavaduotoja